Žodis „įtakingas“ yra tas, kuris labiausiai tinka „Alfa Romeo Carabo“ automobilio apibūdinimui. 1968-aisiais pasirodęs koncepcinis modelis parodė pasauliui, kad gali egzistuoti ir kitokie automobiliai. Turintys daug aštrių kampų, pleišto formos itin žemą kėbulą ir nematyto tipo dureles.

Šios durelės vėliau įgavo pavadinimą „scissor doors“. Arba kitaip – žirklių tipo durelės.

Vienos žymiausių to meto dizaino įmonės „Bertone“ kūrinys, suprojektuotas Marcello Gandini, visuomenei buvo parodytas 1968-ųjų Paryžiaus automobilių parodoje. Tai yra koncepcinis automobilis, niekada netapęs serijiniu („Alfa Romeo“ tokių minčių ir neturėjo) bei niekada nepasirodęs jokiame aukcione. Nors norinčių jį įsigyti niekada netrūko.

„Carabo“ sukurtas ant „Alfa Romeo 33 Stradale“ platformos ir turi automobilio viduryje įmontuotą 2,0 l darbinio tūrio V8 variklį, išvystantį 230 AG ir galintį suktis net iki 10 000 aps./min. Šis sujungtas su 6 laipsnių mechanine pavarų dėže, galią perduodančia į užpakalinius varančiuosius ratus. Teoriškai, tokie parametrai turėjo leisti „Alfa Romeo“ konceptui įsibėgėti iki 250 km/val., o 100 km/val. greitį pasiekti per 5,5 sek.

Konceptas išsiskyrė savo dydžiu. Jis buvo trumpas (4176 mm), platus (1785 mm) ir žemas (990 mm), o visas kėbulas tesvėrė 1 toną. Šie keturi raktažodžiai, trumpas, platus, žemas ir lengvas, vėliau tapo kertiniais kai kurių superautomobilių gamyboje, o labiausiai šią filosofiją atitiko „Lamborghini“.

„Carabo“ istorija prasidėjo dėl problemų: „Alfa Romeo 33 Stradale“ pardavimai nebuvo aukšti dėl didelės automobilio kainos, tad turėdama keletą atliekamų platformų, „Alfa“ jas perleido dizaino įmonėms. Taip gimė „Italdesign Iguana“, „Pininfarina 33.2“, „Pininfarina Cuneo“, „Bertone Navajo“ ir pats įtakingiausias – „Alfa Romeo Carabo“ konceptai. Remiantis jo formomis buvo sukurtas ne vienas automobilis, kurio plakatai puošė paauglių kambarių ir suaugusiųjų garažų sienas.

„Lamborghini Countach“, kurio išvaizdą sukūrė tas pats M. Gandini, netgi laikomas serijinės gamybos „Alfa Romeo Carabo“ įpėdiniu. O kitų automobilių, sukurtų pagal tą pačią „Alfa Romeo“ koncepciją, sąrašas daugiau nei įspūdingas: Nuccio Gardini sukūrė „Stratos 0“, „Pininfarina“ - „Ferrari Modulo“, o „Ferrari“ nusamdė „Bertone“, kad šie sukurtų „Dino 246 GT“ įpėdinį. Rezultatas – 308GT4.

„Pleišto kėbulo revoliucija“ palietė ne tik kupė superautomobilius. Williamas Townsas pritaikė tuos pačius principus kuriant sedaną ir rezultatas išėjo pribloškiantis – „Aston Martin Lagonda“. Pirmos kartos „Ford Fiesta“ ir „Volkswagen Scirocco“ taip pat laikomi „Carabo“ dizaino vaikais.

Devintajame dešimtmetyje šią madą perėmė ir amerikiečiai bei japonai: „Chevrolet Camaro“, „Pontiac Firebird“, „Chrycler Conquest“, „Honda CRX“ – tik keli pavadinimai, kuriuos įvedus į „Google images“ paiešką, nuotraukose pamatytume nemažai panašumų į žalią bei kampuotą septintojo dešimtmečio „Alfa Romeo“.

„Carabo“ niekada nebuvo parduodamas, nors bandymų jį įsigyti netrūko. Tačiau „Bertone“ dizaino studijos principai kiekvienąkart pasirodydavo stipresni ir konceptas liko įmonės muziejuje. Tikrojo „Carabo“ negalėję įsigyti entuziastai sukūrė kelias jo kopijas panaudodami tas pačias „Alfa Romeo 33 Stradale“ ar netgi „De Tomaso Pantera“ platformas – šiandien jų pasaulyje priskaičiuojama netoli dešimties.