„Super vilkikas“ – taip šią įspūdingo dydžio transporto priemonę pristatė vienas didžiausių automobilių gamintojų pasaulyje.

Susipažinkite – „Big Red“. „Ford“ inžinierių sukurtas vilkiko prototipas, kurio ilgis siekė beveik 30 metrų, o aukštis – beveik 4 metrus. Priešais Jus – kotedžas su ratais.

1964 metais pirmą kartą pristatytas vilkikas turėjo visiems laikams pakeisti tradicinius vilkikus. Visų pirma – jis turėjo 600 arklio galių išvystančią dujų turbiną. Visų antra – vilkikas paskui save tempė dvi priekabas ir visų trečia – bendras viso sąstato svoris siekė net 77 tonas, tačiau tai netrukdė „Big Red“ vilkikui pasiekti net 115 km/val. maksimalų greitį.

Po to, kai „Ford“ naująjį vilkiką pristatė Niujorke vykusioje Pasaulio mugėje, gamintojos inžinieriai su savo naujuoju kūriniu išsileido į kelionę po visą šalį.

Turo metu inžinieriai liko labai maloniai nustebinti ne tik vilkiko komforto lygiu ilgose kelionėse, bet ir pakankamai efektyviai bei taupiai veikiančiomis dujų turbinomis. 100 kilometrų dujų turbinos pareikalaudavo 100 litrų degalų. Atsižvelgiant į tai, jog vilkikas turėjo net 1000 litrų siekiantį baką, „Big Red“ be didelių problemų galėdavo įveikti maždaug 900 - 1000 kilometrų.

„Big Red“ kėbulas buvo pagamintas iš plieno. Tuo tarpu neįprasta kabinos forma buvo sukurta atsižvelgiant į gautus duomenis vėjo tunelyje. Nors gamintojas neatskleidė vilkiko kabinos aerodinaminio pasipriešnimo koeficiento, tačiau gerokai pagerėjusios vilkiko aerodinaminės savybės pagerino važiavimo savybes didesniu greičiu ir tuo pačiu gerokai sumažino vidutines kuro sąnaudas. Be to, būtent šis vilkikas turėjo pneumatinę pagalvę – technologiją apie kurią tuometiniai vilkikai galėjo tik pasvajoti.

„Ford“ inžinieriai į šią transporto priemonę pažvelgė kitomis akimis. Pasak projekto autorių, transporto priemonė privalo tarnauti vairuotojui, o ne jis jai.

Vadovaudamiesi šiuo principu, vilkiko vairuotojas turėjo atlikti tik vieną ir sunkiausią darbą – sėsti už vairo ir reikiamu metu pristatyti krovinį.

Vilkiko autoriai norėdami sukurti komfortišką, streso nekeliančia aplinką, į šį monstrą įdiegė mygtuko paspaudimu atsidarančias arba užsidarančias duris, itin plačius priekinius stiklus, kurie vairuotojui suteikia nepriekaištingą matymo lauką.

Vairuotojas norėdamas patekti į vilkiką, iš pradžių turėjo patraukti specialią svirtelę. Tuomet atsidarydavo vilkiko durys ir priešais vairuotojo kojas išlysdavo kopėtėlės.

Vilkikas taip pat buvo kuriamas taip, jog jame esantis vairuotojas jaustųsi kaip namie. Mažas šaldytuvas – yra, mikrobangų krosnelė – yra, šaltas ir karštas vanduo – yra. Velniai rautų, jame netgi buvo tualetas!

Vairuotojui išlipus iš savo darbo vietos, kabinos galinėje dalyje jo laukė patogus krėslas su televizoriumi. Trumpai tariant – vairuotojui buvo suteikti privalumai, kuriais jis naudojasi kiekvieną dieną savo namuose.

Kaip ir daugelis tokio pobūdžio projektų, tuomet visuomenę nustebinęs vilkikas labai greitai pateko į „kietų, bet niekam nereikalingų“ projektų dėžutę.

„Ford“ vadovai ne vieną kartą sakė, jog jie norėtų pradėti serijinę tokio vilkiko gamybą, tačiau tam kelią užkirto trys problemos: JAV įsigaliojęs aplinkosaugos reglamentas, milžiniški gamybos kaštai ir skirtingi reikalavimai dujų turbinoms daugelyje valstijų.