Antrasis pasaulinis karas Rusijoje oficialiai žinomas kaip „Didysis Tėvynės karas“. Jam paminėti rengiami griausmingi kariniai paradai, minėjimai, reiškiama pagarba didvyriams, o suabejoti oficialiomis versijomis yra politiškai nekorektiška arba net pavojinga. Bet yra istorijos epizodų, kurie minėjimų kalbose ir dainose beveik visai neatsispindi.

Antai, 1949 metais, prieš švenčiant Josifo Stalino 70 metų jubiliejų, buvo pradėtas susidorojimas su tūkstančiais Antrojo pasaulino karo kovų dalyvių, tapusių invalidais. Dalį jų sušaudė, kitą dalį išvežė į tolimas šiaurines salas, įvairius Sibiro kampelius, Kazachstano stepes. Utilizacijai – kaip nereikalingą visuomenei balastą.

Į Google paieškos sistemą suvedus „Valaamo sala“, pasirodo turizmo agentūrų pasiūlymai. „Gražiausias Šiaurės Rusijos gamtos kampelis, Xa. statytas stačiatikių vienuolynas, stačiatikiško turizmo centras", – suokia, čiulba ir vilioja keliauninkus gidai. Viskas, blizga, tviska ir gaivina. Tik „šiek tiek rečiau“ kas prisiminena, jog būtent Valaamo saloje (Ladogos ežero šiaurinėje dalyje) buvo įkurta Antrojo pasaulinio karo invalidams skirta koncentracijos stovykla. Čia nuo 1950 iki pat 1984 metų išveždavo po karo luošiais tapusią „naštą“. Sovietų vadovybės nurodymu koncentracijos stovykla įkurdinta vienolyno patalpose.

Tiesa, vežami jie buvo ne tik čia, bet ir į kitą šiuolaikinės Rusijos religinio turizmo žemėlapiuose randamą rojaus kampelį – Solovetsky (Solovki) salose Baltosios jūroje dar 1922 metais įkurtą koncentracijos stovyklą, kur buvo kalinami, kankinami ir žudomi Baltųjų gvardijos karininkai ir kiti sovietų valdžiai neįtikę asmenys. Specialiai karo invalidams skirtus „poilsio namus“, kontroliuotus NKVD, vadino internatais. Berankiai, bekojai, akli vargetos gadino klestinčios socialistinės šalies „vaizdelį“, tad nuo 1949 metų invalidų klausimo „galutinį sprendimą“ vykdė specialūs sovietų liaudies milicijos būriai. Buvo surengtos gaudynės ir benamiai luošiai centralizuotai suvežti į geležinkelio stotis, kraunami (kartais išsiūbuojami ir įsviedžiami) į vagonus bei vežami į įvairias nusibaigimo vietas. Tiesa, silpnesnius tiesiog nušaudavo arba kitaip užmušdavo.

Sovietų vidaus reikalų reikalų ministras S. Kruglovas generaliniam partijos sekretoriui Nikitai Chruščiovui pranešė: „ Nikita Sergejevičiau, labai daug prašinėtojų invalidų važinėja traukiniais. 1951 m. sulaikėme 100 000 žmonių, 1952 m. – 156 000, 1953 m. – 182 000.“ Tėvynės vaduotojai, kuriuos sovietiniai karvedžiai varydavo į ataką per minų laukus, Maskvos ir Sankt Peterburgo gynėjai, Berlyno šturmo dalyviai buvo išgaudyti visuose didžiuosiuose šalies miestuose. Sovietai nelietė tik tų, kurie gyveno šeimose. Garantijas ir lengvatas karo pagimdyti klipatos gavo tik daug vėliau. Manoma, kad operacijas koordinavo ne kas kitas, o legendiniu Rusijoje laikomas Raudonosios armijos maršalas Georgijus Žukovas. Ironiška tai, kad būtent šio maršalo karybos taktikoje „patrankų mėsos“ negailestingas naudojimas buvo ypač paplitęs. Apie pėstininkų varymą per žinomai užminuotas teritorijas, taupant tankus, pats G. Žukovas, kaip žinia, didžiuodamasis pasakojo savo JAV kolegai, būsimam šios šalies prezidentui Dwightui D. Eisenhoweriui, tuo jį gerokai šokiruodamas.

Tų kraupių įvykių liudytojai pasakoja, kad kai kurie luošiai mėgindavo priešintis, net krisdavo ant bėgių, bet juos pakeldavo ir vis tiek išveždavo. Išvežė ir vadinamuosius „virdulius“ („самоваров“, - rus.) – žmones be rankų ir kojų. Solonikuose juos kartais išnešdavo į lauką pakvėpuoti grynu oru, virvėmis pririšę pakabindavo ant medžių. Kartais pamiršdavo nukabinti ir jie mirtinai sušaldavo.

Ne taip jau seniai paviešinta statistika byloja, kad iš fronto į sovietinį rojų suskaldytomis kaukolėmis grįžo 775 000 žmonių, 155 000 vienaakių, 54 000 visiškai aklų, 50 000 žmonių subjaurotais veidais, 28 000 nutrauktomis galūnemis, 3 mln. vienarankių, 110 000 berankių, 3 255 000 vienakojų ir 1 121 000 bekojų žmonių. Žmonių visiškai be galūnių („virdulių“) – 850 000.