Namai » 2017 » Birželis » 5 » „Mirties geležinkelis“: visišku fiasko pasibaigęs gigantiškas Stalino projektas
12:36 PM
„Mirties geležinkelis“: visišku fiasko pasibaigęs gigantiškas Stalino projektas

Jie su viltimi žiūri į termometrą: jei šaltis kris žemiau 50 laipsnių šalčio, jiems nereikės eiti dirbti. Deja, ne visada taisyklė dėl šalčio galiodavo ir jie buvo verčiami imtis kastuvų, kirvių ir dirbti, kad būtų statomas „Mirties geležinkeliu“ pramintas Stalino projektas.

Sibiro glūdumoje, daugiau nei 1000 km į šiaurę nuo Krasnojarsko vis dar galima aptikti 1947-1953 m. statyto transpoliarinio geležinkelio bėgių. Šis taip ir neužbaigtas projektas, kurį Stalinas nusprendė įgyvendinti, nepaklausęs specialistų nuomonės, Rusijos šiaurėje pasiglemžė ne vieną GULAG’o kalinio gyvybę.

Sutvarkiusi didžiausias lietuvių tremtinių kapines Sibire, Igarkoje, ir jose palikusi naujus devynius kryžius, projekto „Misija – Sibiras“ komanda apsilankė šio miesto transpoliarinio geležinkelio muziejuje, kuriame atskleidžiamos pačios žiauriausios šio projekto istorijos detalės. Apie pradėtą, bet nebaigtą statyti geležinkelio bėgių liniją ekspedicijos dalyviams pasakoja muziejaus darbuotoja Jekaterina Teriochina.

1949 m. asmeniniu nurodymu Stalinas paliepė statyti šiaurinį geležinkelį – Salechardas-Igarka.

„Kadangi šitas geležinkelis buvo statomas asmeniniu Stalino nurodymu, jis dažnai vadinamas Stalino geležinkeliu, bet yra ir kitas pavadinimas – Mirties geležinkelis. Taip vadinamas dėl to, kad taip ir nebuvo iki galo pastatytas, – pasakojo gidė. – Projekto esmė buvo sujungti europinę Rusijos Šiaurę su Sibiro giluma, kur yra daug naudingųjų iškasenų. Taip norėta pigiau gabenti šiuos turtus“.

Neįsiklausė įspėjimų

J. Teriochinos teigimu, viena iš tragiškiausių detalių – Stalinas statyti geležinkelį nusprendė nepasikonsultavęs su specialistais ir mokslininkais, todėl amžino įšalo žemėje šis geležinkelis greitai virto inžinerine gėda: bėgius labai greitai iškilnojo amžinasis įšalas.

„Taip pat Stalinas nusprendė, kad šitą geležinkelį statys GULAG’o kaliniai. Geležinkelį statė dviem kryptimis: 501 statybvietė ir 503 statybvietė Igarkoje. Bėgiai turėjo susitikti vienoje vietoje, statant iš skirtingų krypčių“, – kalbėjo muziejaus darbuotoja.

1949 m. TSRS ministrų taryba priėmė sprendimą statyti 1200 km geležinkelį. Buvo planuota, kad 1952 m. pabaigoje juo pradės judėti traukiniai, o 1955 m. jau bus galima pilnai jį išnaudoti.

„Turėjo būti įrengtos 28 stotys ir 106 atšakos. Statant geležinkelį, kas 5-10 km buvo numatytos lagerių zonos. Nuo Igarkos iki Jermakovo – 7 kalinių kolonos“, – skaičiais dalijosi J. Teriochina.

Vieną lagerio zoną sudarė 500 kv. m aikštelė, aptverta spygliuota viela, sargybos bokštai.

„Viduje buvo vieno aukšto barakai, valgykla, bausmės izoliatorius ir budėtojų namas prie vienintelių vartų. Už zonos buvo didesni namai laisvai samdomiems darbuotojams, sandėliai, parduotuvė, pirtis. Vienoje zonoje gyveno iki 1500 kalinių“, – apie lagerius, įkurtus geležinkeliui statyti, pasakojo gidė.

Bėgant vieną paimdavo maistui

Vyrų ir moterų zonos buvo atskirtos. Tarp jų – mamų ir kūdikių zoną.

„Senojoje Igarkos dalyje buvo septintoji zona, kur buvo laikomi kaliniai“, – pridėjo J. Teriochina.

Tačiau Igarkoje įsikūrę pagrindiniai geležinkelio projekto valdytojai ilgai neužsibuvo: jie persikėlė į už 140 km esantį Jermakovą ant Jenisiejaus kranto.

„Dauguma Igarkos gyventojų pervažiavo gyventi į Jermakovą, nes laisvai samdomi žmonės ten gavo geresnes algas“, –- teigė gidė.

Lageryje gyvenantys kriminaliniai ir politiniai kaliniai be komendanto leidimo negalėjo išeiti iš zonos.

Sunkiausias geležinkelio tiesimo darbas – taigos kirtimas žiauriomis gamtos sąlygomis – gulė ant kalinių pečių.

„Statybvietė 503 buvo slaptas objektas. Kaliniai neturėjo teisės pasakoti apie tai, ką jie daro, – toliau savo pasakojimą tęsė igarkietė. – Vienas iš kalinių muziejui perdavė daug dokumentų: tarp jų buvo ir darbo knygutė.

Jei kalinys per dieną padarydavo 125 proc. dienos darbų, viena diena buvo užskaitoma kaip dvi, jei daugiau nei 150 proc. dienos darbų, tai užskaitydavo kaip tris dienas. Tokiose knygelėse buvo rašomi procentai, tačiau juos rašydavo brigadininkai, kuriais dažnai tapdavo kriminaliniai nusikaltėliai, o iš jų buvo sunku tikėtis teisingos darbo apskaitos“.

Sunkiomis ir atšiauriomis sąlygomis Stalino geležinkelį statę kaliniai, pasak gidės, save patys žalodavo, kad patektų į ligoninę. Buvo bandyta ir bėgti. Tačiau J. Teriochinos žiniomis, nėra fiksuotas nė vienas sėkmingas pabėgimas.

„Dažniausiai bėgdavo trise – du draugai būdavo susitarę, o trečią imdavo į kompaniją ir vadindavo „karve“. Jei kelyje pritrūkdavo maisto, tai šis būdavo suvalgytas. Bet įprastai jie būdavo arba sugaunami, arba patys grįždavo, nes vasaromis buvo sunku bėgti – pelkės, mašalai, o žiemą – per šalta“, – kraupiais kalinių atsiminimais dalijosi igarkietė.

Skubėjo pastoti

Kaliniai nuo bandymo pabėgti buvo bauginami ir šunimis. Šie pabėgėlius susekdavo pagal kvapą ir sudraskydavo. Kaip pasakojo J. Teriochina, kūnų likučius pririšdavo prie arklio ir tampydavo po zoną, kad kaliniai matytų, kas jų laukia, jei bėgs.

„Jei buvo bandoma bėgti, šaudavo į nugarą. Todėl kai kaliniai buvo siunčiami į mišką malkų, eidavo atbuli, kad nugarų neatsuktų į ginkluotus prižiūrėtojus“, – kalbėjo gidė.

Kai tik į Sibiro Šiaurę buvo atgabenti pirmieji kaliniai, jie apsigyveno samanomis apdengtose palapinėse, vėliau buvo pastatyti barakai.

„Kai žinojo, kad stato sau, tai ir kokybiškai pasidarydavo. Kambariuose buvo narai, ant kurių miegodavo. Kaliniai dažydavosi sienas ir net tapė paveikslus“, – aprodydama atkurtą kamerą pasakojo gidė.

Kaliniai savo rankomis taip pat gamindavosi baldus: spintas, praustuves. Pagalvės buvo prikištos vatos, antklodės – pjuvenų. Patys droždavo puodelius, dubenėlius.

„Kiekvienoje kameroje turėjo kabėti Stalino portretas. Buvo manoma, kad rūstus Stalino veidas privers geriau dirbti“, – toliau pasakojimą tęsė igarkietė.

Keldavosi kaliniai 6 val., 6.20 val. – brigadomis eidavo pusryčiauti. Dirbdavo po 9 val., per mėnesį – 4 laisvos dienos, sekmadieniai.

Per mėnesį kalinys galėdavo parašyti po du laiškus.

Rodydama į kalinių nupieštą paveikslą „Uždrausta meilė“ J. Teriochina pasakojo: „Negaliu pasakyti, kad tai tiesa, bet negaliu ir paneigti, bet žmonės prisimena, kad vyrai per tvorą mėtydavo buteliukus su sperma tam, kad moterys pastotų. O jos pastoti norėjo, nes tuomet joms buvo skiriamas lengvesnis darbas, po gimdymo perkeliamos į gimdyvių zoną“.

Pastoti lagerių gyventojos norėjo ir dėl to, kad prie jų nustotų priekabiauti prižiūrėtojai.

„Mamoms su vaikais iki vienerių metų buvo leidžiama maitinti kūdikį kas tris valandas. Kai mažyliams sueidavo metukai, mamos kūdikį galėdavo lankyti 2-3 kartus per mėnesį. Jei mamos pažeisdavo lagerio taisykles, buvo draudžiama vaikus aplankyti iki 3 mėnesių“, – pasakojo gidė.

Pradėjo gamintis lagaminus

Stalino užmoju sugalvoto geležinkelio situacija pasikeitė iškart po Stalino mirties 1953 m.

„Po kovo 5 d. kaliniai suprato, kad darbas baigsis. Jie pradėjo gamintis lagaminus. Nors iš pradžių buvo tyla, greitai pradėta perskirstyti įrangą geležinkeliui statyti kitoms įmonėms“, – teigė J. Teriochina. Prasidėjo statybų likvidacija.

Skaičiuojama, kad nepavykęs Stalino geležinkelio projektas kainavo 42 mlrd. rublių. Iš 1200 km 1953 m. buvo pastatyta 911 km geležinkelio bėgių, tačiau, kaip minėta anksčiau, amžinasis įšalas labai greitai sudarkė sunkiu lagerio kalinių prakaitu ir skausmu aplaistytą darbą.

Kategorija: Istorija | Peržiūros: 478 | Įdėjo: WaSHkaZ | Žymos: Mirties, gelezinkelis, stalinas, sibiras, gulag, salechardas, igarka, lageris, rusija | Reitingas: 0.0/0
Iš viso komentarų: 0
Tik registruoti vartotojai gali komentuoti!
[ Registruotis | Prisijungti ]
Prisijungimas
Kategorijos
ŠAUDYKLA
Kalendorius
«  Birželis 2017  »
SkPrAnTrKtPeŠt
    123
45678910
11121314151617
18192021222324
252627282930