Delfina ir Maria de Jesus Gonzalez gyveno centrinėje Meksikos dalyje – Gvanachuato valstijoje. Jos sostinė Leonas laikomas viena iš konservatyviausių vietų visoje Meksikoje. Pavyzdžiui, dar prieš ketverius metus šalia bažnyčios esančioje aikštėje su gyvenimo drauge ir ketverių sūnumi vaikštinėjęs Manuelis Berumenas buvo suimtas tik dėl to, kad savo mylimąją viešai pabučiavo. „Apkabinau Mayrą ir ją pabučiavau – nieko neįprasta. Tada išgirdome šaukiant vieną moterį: „Čia esama vaikų“, – aiškino vietiniams žurnalistams vyras po to, kai jam buvo paskirtas 12-os valandų areštas. Sunku ir patikėti, kas valstijoje, kuriai priklauso toks dievobaimingas miestas, dėjosi vos prieš keliasdešimt metų.

 

Tėtis – žiaurus despotas, įkalinęs ir savo dukrą Seserys Gonzalez gimė daugiavaikėje šeimoje, kuri šiais laikais tikrai būtų laikoma stokojanti socialinių įgūdžių. Jų tėvas dirbo vyriausybės policininku, turėjo šerifo statusą (administracijos ir teismo pareigūnas). Savo ruožtu mama prižiūrėjo namus. Pasakojama, kad seserų tėvas Isidras Torres buvo arogantiškas, žiaurius ir despotiškas vyras. Tikinama, dažnai jis ne tik mušdavo savo žmoną ir vaikus, tačiau ir versdavo juos stebėti, kaip kaliniams vykdoma egzekucija. Itin nemalonų jo būdą įrodo ir vienas nutikimas šeimoje. Kartą, dar būdama paauglė, viena jo dukrų Carmen pabėgo iš namų su savo vaikinu Luisu, kuris buvo keliais metais už ją vyresnis. Jos tėvas juodu surado, sumušė ir savavališkai įkalino savivaldybės kalėjime. Tuo jo išsišokimai nesibaigė, tad kartą, kai ji ėmė sekti sėbrai, jis pabėgo palikdamas savo šeimą.
 

 

 

Baimindamasi, kad taip pat bus persekiojama, jo žmona Bernardina Valenzuela pakeitė gyvenamąją vietą ir savo bei dukrų pavardes į Gonzalez. Žinoma, kad pati Bernardina buvo religinė fanatikė – savo dienas ji dažnai leisdavo bažnyčioje. Savo ruožtu jos dukros dirbo tekstilės fabrike, tačiau ten gaunama alga, kurią, be to, dar ir mokėdavo ne taip dažnai, nebuvo pakankama oriam gyvenimui. Iki maždaug 1935-ųjų jų šeima gyveno visiškame skurde.

 

 

Maždaug tuo metu viena seserų Carmen sutiko vyrą, kuriuo labai susižavėjo. Dar tais pačiais metais jiedu pradėjo gyventi kartu ir atidarė nedidelį barą. Tiesa, verslas nenusisekė, tad ji vėl turėjo grįžti į mamos namus. Deja, tuose namuose jos jau nebebuvo. Mirusi mama seserims paliko nedidelį palikimą, tačiau jo užteko, kad jos pradėtų naują verslą. Tik šį kartą – visiškai šeimyninį. Nors prostitucija tuo metu buvo neteisėta, bandymai kovoti su šia praktika to meto Meksikoje buvo nelabai sėkmingi. Įvertinusi tai, 1954 m. Delfina Gonzalez rančoje įkūrė viešnamį.

 

 

Bene dešimtmetį merginas į rančoje įkurtą viešnamį ji su seserimi Maria verbavo įvairiausiais būdais. Pavyzdžiui, laikraštyje paskelbdavo, kad reikalinga namų tvarkytoja. Vienoms interesantėms jos užkalbėdavo dantį, kad visa tai – legalu ir apie tai niekas nesužinos, kitas įdarbindavo, apkaltindavo nebūtais dalykais ir prostitucija versdavo užsiimti tam, kad esą atiduotų skolas. Tiesa, kiti šaltiniai tvirtina, kad vėliau, kai pradėjo kilti įtarimai jų veikla ir merginos pačios nepasirodydavo, jos nesibodėdavo jų grobti tiesiog iš gatvės. Teigiama, kad buvo samdomi žmonės, kurie ieškodavo ir valkataujančių 12-15 m. amžiaus paauglių, kurios vėliau taip pat buvo verbuojamos prostitucijai. Potencialių aukų buvo ieškoma ir vykstant į asocialias šeimas, kaimus. Tuomet tėvams buvo pasakojama, kad jų atžalos galės dirbti, užsidirbti, šeimai atneš pinigus ir pelną. Patikėję šiuo metu savo vaikus jie patikėdavo seserims.

 

 

Savo ruožtu į rančos valdas patekusios merginos iš čia niekada nebūdavo išleidžiamos, tad tiesiog dingdavo iš artimųjų akiračio, o šie paprastai bijodavo kreiptis į teisėsaugą. Pasakojama, kad į viešnamį atvykusios merginos, kurioms kartais būdavo vos 11, būdavo išrengiamos nuogai ir išsamiai apžiūrimos – įvertinama jų kaina. Tuomet seserų bendrininkai merginas prievartaudavo tol, kol jas visiškai palauždavo. Kai merginos sutikdavo užsiimti prostitucija, jos jas nuprausdavo, papuošdavo ir grasindamos mirtimi liepdavo maloniai bendrauti su klientais ir daryti viską, ką jie lieps.